Tai natūraliai gėluose (ne druskingose) Korėjos, Kinijos vandenyse gyvenanti, iš akvariumu į Lietuvos vandenis patekusi žuvis, kurią žvejai naudodavo kaip masalą kitoms žuvims gaudyti. Žuvis nėra didelė, tačiau išsiskiria į priekį atkištu apatiniu žiomeniu (žuvies žandikauliu). Minta tik gyvūniniu maistu, netgi savo rūšimi. Labai atspari nepalankioms aplinkos sąlygoms rūšis. Lietuvoje aptiktas daugelyje mažų kūdrų, kuriose nėra kitų plėšrių žuvų. GRĖSMĖS: Patekęs į naują vandens telkinį gyvūnas po truputėli išnaikina visas kitas rūšis.

Tai stambus, žąsį primenantis paukštis, natūraliai paplitęs Š. Amerikoje, Kanadoje. Nesunkiai atpažinti paukštį galima pagal ilgą juodą kaklą su balta dėme, pats kūnas rusvas, dryžuotas. Maitinasi augalais. Gamtoje išgyvena 10 - 25 metus. Lietuvoje pirmą kartą pastebėtas pajūryje, 1981 metais. GRĖSMĖS: Veisimosi laikotarpiu gali užimti vietinių rūšių perėjimo vietas, teršia aplinką, platiną įvairių, net ir žmogui pavojingų ligų sukelėjus.

Tai mielos išvaizdos žvėrelis, pilku arba rusvu kailiu, išsiskiriantis kaukės formos dėme aplink akis. Turi pūkuotą uodegą su 5-7 šviesiais žiedais. Visaėdžiai (minta augalais ir gyvūnais). Gyvena iki 10-12 metų. Lietuvoje dažniausiai stebimas Kuršių nerijoje, tačiau aptiktas Rokiškio, Šilutės, Varėnos, Kazlų Rūdos savivaldybėse. Šių gyvūnų kilmės šalys Pietų ir Centrinė Amerika. GRĖSMĖS: Medžioja ant žemės, vandenyje ir medžiuose per daug nesirinkdami grobio. Labiau prisitaikęs nei dauguma vietinių rūšių, daro žalą paukščių kiaušiniams, retiems varliagyviams, pernešioja kirmėlines ligas, pasiutligę.

]

Savaime augantis Rytų Azijoje, Korėjoje, Japonijoje, Kinijoje iki 2 metrų aukščio, kvapiais, rausvais, stambiais žiedais nuo gegužės iki vėlyvo rudens žydintis krūmas, Lietuvoje pradėtas auginti XX a. Šiandien aptinkamas visoje Lietuvoje, šlaituose, pievose, miškų pakraščiuose, smėlio kopose. GRĖSMĖS: Dėl šių augalų spartaus plitimo smarkiai sumažėja vietinių augalų ir gyvūnų rūšių įvairovė, pajūryje sumažėja poilsiui tinkamų vietų plotai.

Šis, iki 10 (kartais netgi) 20 metrų aukščio užaugantis medis yra natūraliai kilęs iš Š. Amerikos. Medis žydi baltais, kvapniais žiedais, kurie yra susitelkę į kekes. Lietuvoje auga pietų ir vakarų Lietuvoje. Mėgsta sausus dirvožemius, pušynus, miškų pakraščius. GRĖSMĖS: Mažina vietinių rūšių įvairovę, visose šio augalo dalyse yra ciano rūgšties, todėl jo nuokritomis gali apsinuodyti įvairūs gyvūnai. Augalo sėklas labai gerai su išmatomis išplatina, šio augalo vaisiais mintantys paukščiai.

Tai daugiametis, plaukuotas, stambiomis mėlynai violetinių, gausių žiedų kekėmis pasidabinęs augalas. Žydi visą birželio mėnesį. Kilęs iš Kanados, JAV. Lietuvoje labai išplito dėl savo dekoratyvios išvaizdos ir kaip geras pašaras gyvūliams. Šiandien šis augalas gausiai paplitęs visoje Lietuvoje, auga pačiose įvairiausiose buveinėse nuo pievų iki dirbamų laukų, gerai įsitvirtina dirvožemyje. GRĖSMĖS: Pagerina sąlygas augti įvairioms piktžolėms, kurios ilgainiui pakeičia vietines augalų rūšis.

Šis žolinis, vienmetis 3-8 metrų ilgio, laipiojantis augalas savaime yra paplitęs beveik visoje Šiaurės Amerikoje. Žydi smulkiais gelsvai balksvais, smulkiais žiedeliais. Lengvai atpažystamas iš dygliuotą agurką primenančių žalių, stambių šio augalo vaisių. Lietuvoje tai labai dažna, visoje šalyje paplitusi rūšis, dažniausiai auganti prie upių pakrančių. Sudaro tankius sąžalynus, kuriuos galima aptikti ir pakelių krūmynuose. GRĖSMĖS. Savo stiebais augalas apraizgo vietines medžių rūšis, pavyzdžiui pakrantėse augančius karklus, kurie dėl šviesos trūkumo ima nykti ir miršta, tai pat upių pakrantės pasidaro sunkiai prieinamos lankymui.