Užduotis

Žinduolių ekskrementų savybės labai priklauso nuo to, kuo žinduoliai minta. Netgi tos pačios rūšies žinduolių kakai skirtingais metų laikais skiriasi. Pagal kakučio formą, dydį, konsistenciją, kartais – kvapą įmanoma nustatyti žinduolio rūšį, ar netgi individo lytį ir apytikrį amžių. Todėl jei miške įlipai į kažką kvapnaus, nenusimink – gerai įsižiūrėk ir gal sužinosi, kas dar naudojosi šiuo takeliu.

Ežio šūdukai juodi, blizgančiu paviršiumi. Neretai yra sudaryti iš vabzdžių chitino liekanų, kurios ir suteikia blizgesį. Šių „dovanėlių“ dažniausiai galima rasti ant keliukų ir takų, kur nėra žolės, ir jie lengvai pastebimi.

Kiškio spiros yra apvalios, šiek tiek suplotos, 15-20 mm skersmens. Jos sudarytos iš nesuvirškintų augalų fragmentų. Spalva kinta nuo tamsiai žalsvos vasarą iki šviesiai rusvos žiemą.

Lapės naudoja savo kakučius teritorijos žymėjimui, todėl dažniausiai jie aptinkami ant įvairių iškilimų (kelmų, žolių kupstų ar akmenų). Šūdelių forma, konsistencija ir spalva priklauso nuo to, kuo žvėris maitinosi. Jei mito pelėmis, kakuose bus matomi plaukai, kaulais pasimaitinusios lapės kakai būna beveik balti, o rudenį juose gausu įvairių uogų ir vaisių likučių.

Elninių gyvūnų šūdukų išvaizda kinta sezoniškai. Tai priklauso nuo vandens kiekio maiste. Žiemą kakai būna tvirti birūs ir taisyklingos formos, pavasarį – minkšti ir sulipę po kelis. „Riešutėlių“ dydis priklauso nuo gyvūno dydžio. Stirnų spiros mažiausios (ilgis – 1-1,6 cm, storis – 0,7-1 cm), beveik dvigubai didesni bus tauriųjų elnių, o pačius stambiausius steni briedžiai (ilgis iki 3 cm, storis apie 2 cm).

Vilkams būdinga priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis apžarstyti ekskrementus gruntu, todėl neretai tuštinimosi vietoje galima aptikti nagais išdraskytą dirvos paviršių. Be to, viename kake būna vieno žinduolio plaukai, nes vilkų grobiu paprastai tampa stambūs gyvūnai, ir vienos aukos pakanka vienam kartui pasisotinti.