Pasakojimai apie Žagarės dvaro parko medžius – įdomūs ir naudingi. Atidžiai juos perskaitę įsitikinsite, kad mus supantys medžiai kupini paslapčių ir įdomybių. Tavęs laukia 10 klausimų apie Žagarės dvaro parke augančius medžius.
Naujosios Žagarės parkas XIX a. pabaigoje buvo rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo (taip vadinami mokslininkai, tyrinėjantys medžius), Rygos sodų ir parkų architekto G. F. F. Kuphaldto projektą.
Kurdamas angliško stiliaus peizažinį Žagarės dvaro parką dendrologas parinko unikalų dendrofloros asortimentą ir nepriekaištingą augalų ekspoziciją. 70 ha dirbamos žemės lauke buvo pasodinta daugiau kaip 200 želdinių rūšių. Augalų įvairove parkas nusileido tik Palangos parkui. Daugiau kaip 100 rūšių auga iki šiol. Parkas sudarytas iš dviejų dalių. Prie rūmų esanti dalis suformuota dar Zubovų laikais. Įkuriant naująją parko dalį, dauguma medžių – atvežtinių ir savaime augančių – pasodinti tiksliai pagal projektą buvusiose dirbamose žemėse. Dideliame parko plote tų pačių rūšių augalai išdėstyti įvairiai – pavieniui, grupelėmis ir grupėmis.
Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinta keturiomis grupėmis abipus Žagarės – Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Parke šalia gausiai augančių paprastųjų eglių, nemažai pasodinta ir baltųjų (kanadinių), juodųjų, veimutinių pušų.
Dar tarpukariu botanikai pastebėjo, kad bene gražiausiai parke auga bukai. Senų bukų giraitė bujoja iki šiol.
Bėgantys amžiai negailestingi buvo medžiams milžinams. Ir nors 2005 metais per Lietuvą prasisukęs Ervino uraganas išvertė, nulaužė apie 100 Žagarės parko medžių, iki šiol jo ūksmingos alėjos, giraitės žavi atvykstančius, kelia nuostabą dendrologams, išlieka vienu didžiausių ir įdomiausių Lietuvos parkų.
Medis – šventas, medis – kaip žmogus, kuris gydo, globoja, saugo ir padeda. Medis – gyvybės ir energijos šaltinis. Sakoma, medžiai geba ne tik duoti, bet ir sugerti energiją. Tačiau tai nereiškia, kad jų reikia saugotis. Priešingai – energiją sugeriantys medžiai gali numalšinti skausmą, nerimą, stresą ir pan. Kad žmogus būtų sveikas, stiprus, kupinas jėgų ir klestintis, pats turi būti kaip medis. Jam būtinos tvirtos šaknys, t. y. ryšys su motina žeme, tėvyne, protėviais ir istorija, iš kurių galėtų semtis jėgų.
Norisi tikėti, kad JŪSŲ kelionės po medžių pasaulį niekada nesibaigs, o draugystė su medžiais, noras juos geriau pažinti, noras grožėtis, išsaugoti, pasakoti apie juos kaskart vis stiprės.
Saugumas pirmiausia
Garsiausias parkotyrininkas Lietuvoje K. Labanauskas pažymėjo, kad gražiausiai parke auga šie parko galiūnai, susitelkę į keliasdešimties medžių giraitę. Jų žievė lygi, plona ir sidabriškai pilka, o lapų kraštai lygūs, truputį dantyti ar banguoti. Rudenį lapai tampa gelsvai oranžiniais ir dalis jų išsilaiko per visą žiemą. Šių medžių gausumu Žagarę pralenkia tik Priekulės ir Kliošių parkai. Kokių medžių giraitė puošia Žagarės dvaro parką, apie kurią kalba K. Labanauskas?
Šie Žagarės dvaro parko medžiai yra ne mūsų krašto, jie atvežti aplinkai puošti iš Balkanų kraštų. Pavasarį jie pasidabina įspūdingomis baltomis žiedų kekėmis. Rudenį iš jų subrendęs vaisių apvalkalas plyšta ir žemėn byra tamsiai rudos, žvilgančios sėklos. Gamtoje šiomis sėklomis niekas nesimaitina, nes jos labai aitrios. Vienas šis medis auga Žagarės dvaro rūmų kieme, ne veltui vadinamas seniausiu šios rūšies parko medžiu – manoma, jog jis sodintas dar Naujosios Žagarės dvarą valdant didikams Zubovams XIX a. pr. Kaip vadinami šie medžiai?
Šių medžių gausu Žagarės dvaro parke. Jie puošia parką. Tai mūsų krašto medžių pasididžiavimas. Nuo geltonų jų žiedų sklinda malonus ir stiprus kvapas, kuris visą dieną vilioja bites, kamanes, drugius. Bitininkai šį medį vertina kaip vieną pagrindinių medingųjų augalų. Šie medžiai ne tik džiugina akį savo nepaprastu grožiu, jų žiedai yra neįkainojamas vaistų šaltinis, liaudies medicinoje naudojamas nuo neatmenamų laikų, o lapai – viena geriausių dirvos trąšų. Kaip vadinami šie medžiai?
Šis medis – beržo giminaitis. Parke jų auga vos keli. Jų lapai ne itin panašūs, tačiau pavasarį apžiūrinėdami žirginius, pastebėsite panašumą. Šis medis, kaip ir ąžuolas, dalį lapų išsaugo per žiemą. Graži šių medžių mediena. Ji – be branduolio, šviesi, labai tvirta. Beje, iš šios medienos gamindavo net vinis. Šiomis vinimis sukalti kai kurie išlikę seni baldai, jų galima rasti senuose statiniuose. Kaip vadinamas šis medis?
Pušys – nereikliausi parko medžiai, mėgstantys šviesą. Šių medžių šakos ir laja retos, neužstoja šviesos. Nors pušys žaliuoja ir žiemą, jų spygliai negyvena visą medžio gyvenimą – nukrinta po 2–3 metų, dažniausiai rugsėjį. Todėl spygliais apaugusios ne visos pušų šakelės, o tik jų kelerių metų amžiaus dalys. Tačiau to pakanka, kad iš toli medis atrodytų žalias ir vasarą, ir žiemą. Karbonatingoje parko dirvoje gerai veši šios rūšies pušys, augumu pralenkusios paprastąsias pušis, kai kurių kamienai – 1 metro skersmens. Šios pušys išsiskiria papurusiomis, ilgais spygliais apkibusiomis šakomis, stambiais kankorėžiais. Kokios tai pušys?
Dvaro rūmų pietinėje pusėje pamatysime didingus medžius, kurie daugumai žmonių yra patys gražiausi. Visos istorijos apie šiuos medžius siejamos su galia, tvirtybe. Šie medžiai pasirenka tik derlingas vietas, kol jauni, auga lėtai, pamažu kaupia jėgas. Galingą plačiašakį medį lietuviai pamėgo nuo seno, garbino, jų giraitėse meldėsi. Lapais ir žiedais šie medžiai puošiasi tik gegužę, kai dauguma medžių jau seniai žaliuoja ir net spėjo nužydėti. Šiuos medžius nesunkiai pažinsime ir vasarą, ir žiemą. Vasarą – iš lapų, žiemą – iš didingo medžio silueto ir šakų. Vienintelio medžio pumpurai išsidėstę šakelių galuose didelėmis grupėmis. Medžiui sulapojus, lapai irgi daugiausia telkiasi šakučių viršūnėlėse. Kaip vadinami šie didingi medžiai?
Šių gražuolių medžių gausu parke. Šie medžiai ne tokie paprasti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jo vienintelio sultys yra baltos. Jei pavasarį arba vasaros pradžioje nuskinsime lapą, pastebėsime, kaip sunkiasi baltas lašelis. Nesunku atpažinti ir pumpurus. Jie stamboki, auga grupėmis šakelių galuose. Nenuostabu, kad pumpurai dideli – juk juose po kelis didelius karpytus lapus. Jei sudėtume vieno medžio lapo smulkias ir stambias gysleles į vieną liniją, ji tęstųsi beveik kilometrą. Pavasarį šių medžių žydėjimo laukia bitės. Žalsvos spalvos žiedų kekės žydi lapams skleidžiantis, maždaug gegužės pradžioje. Šie medžiai – skirtingų lyčių, tačiau išvaizda skiriasi nedaug. Peržydėjusių moteriškų žiedų vietoje bręsta vaisiai, kurie rudeniop virsta visų matytais sparnavaisiais. Sunku rasti vaiką, kuris nebandė klijuoti šio medžio vaisiaus ant nosies ar kitaip su juo žaisti. Kokie tai medžiai?
Šie medžiai, kurių gausu parke, - šiltuose kraštuose augančio alyvmedžio giminaičiai, iš išorės šie medžiai visai nepanašūs. Šį medį nesunku pažinti iš plunksniškų lapų su keliais mažesniais lapeliais. Medis lengvai atpažįstamas ir žiemą. Jo šakelės šviesiai pilkos spalvos su juodais pumpurais galuose. Joks kitas mūsų medis neturi juodos spalvos pumpurų. Pasakojama, kad Dievas, kurdamas šį medį, jį sukūrė aklą, todėl jis nežino, kada kiti medžiai žydi, meta lapus, nokina sėklas. Jis arba aplenkia juos, arba atsilieka. O kartais skubėdamas viską atlieka labai greitai, – kiti medžiai vaisius barsto visą rudenį ir žiemą, šis medis tai padaro per kelias dienas. Kaip vadinamas šis medis?
Daugiau kaip prieš 200 m. šie medžiai Lietuvoje pradėti auginti parkuose. Šis medis pasižymi ne tik išskirtine išvaizda, bet ir savybėmis. Pavyzdžiui, jo spygliai, skirtingai nuo eglės ar pušies, atsinaujina kiekvienais metais. Tai egzotiški, greitai augantys, dekoratyvūs, ilgaamžiai vasaržaliai šviesiamėgiai dvaro parko spygliuočiai, mėgstantys gerai vėdinamas, prapučiamas vietas, dirva reikalinga derlinga, pakankamo drėgnumo, tačiau laidi, drenuota, gali būti bet kokio rūgštingumo. Šaknis šie medžiai formuoja gilias, atsparūs vėjovartoms. Kaip vadinami šie spygliuočiai?
Šalia dvaro parko Senosiose Žagarės žydų kapinėse auga ypatingas medis. 2016 m. šis medis paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. Tai vienintelis Lietuvoje šios medžio rūšies gamtos paveldo objektas, įaugęs į antkapinį paminklą. Medžio apimtis 1,3 m aukštyje siekia net 2,27 m., o aukštis - 12,2 m. Šis medis vertingas, dekoratyvinis, maistinis ir vaistinis augalas. Gegužės-birželio sandūroje medis puošiasi smulkių baltų žiedelių kekėmis, kurių savitas kvapas ne visiems patinka. Rugsėjį nusvyra sunkios raudonos vaisių kekės. Įprasta vaisius vadinti uogomis, tačiau kaip ir kitų giminingų augalų (obels, kriaušės, gudobelės) vaisiai yra obuoliai. Viduramžiais šis medis buvo labai populiarus Europoje, o jo gydomąsias savybes žinojo dar senovės graikai. Kaip vadinamas šis medis?
Norėdami pagerinti jūsų naršymo kokybę, šioje svetainėje naudojame slapukus. Slapukų informacija laikoma jūsų naršyklėje ir atlieka tokius veiksmus kaip atpažinimas jums sugrįžus į mūsų svetainę.
Galite redaguoti slapukų nustatymus navigacijoje kairėje pusėje.
Būtini slapukai
Jei neleisite šio slapuko, negalėsime išsaugoti jūsų nustatymų. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą jums sugrįžus, reikės vėl nustatymuose leisti arba neleisti slapukų.
If you disable this cookie, we will not be able to save your preferences. This means that every time you visit this website you will need to enable or disable cookies again.
Greita pagalba
Leisk gamtai skleistis
