Užduotis

Pelkės skirstomos į tris tipus – žemapelkes, tarpinio tipo pelkes ir aukštapelkes.

Daugiausia Lietuvoje yra žemapelkių. Jos susidaro žemose vietose, kurios yra dažnai apsemtos – paežerėse, upių slėniuose, daubose. Jas maitina tiek krituliai, tiek ir požeminiai vandenys (pvz., šaltiniai). Jų rūgštingumas gana mažas, o durpių sluoksnis ne itin storas. Žemapelkės, palyginti su kitomis pelkėmis, pasižymi įvairesne augalija, dažnai būna užaugusios krūmais, medžiais.

Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę. Jose auga ir žemapelkėms, ir aukštapelkėms būdingi augalai. Storėjant durpių sluoksniui ir toliau vykstant augalijos kaitai, tarpinio tipo pelkę paprastai pakeičia aukštapelkė. Pelkėjant, paprastoji eglė ir dauguma žaliųjų samanų išnyksta, o beržai, karklai, nendrės ir viksvos išlieka.

Aukštapelkės susidaro ežerų ir žemapelkių duburiuose. Jos maitinamos tik lietaus ir sniego vanduo. Aukštapelkės centre mirksta įvairių rūšių kiminai, galima aptikti ežerėlių, ežerokšnių, akivarų. Dėl aukštapelkėse besikaupiančios kiminų dangos susidaro storas sluoksnis durpių. Vienintelis durpėse augantis sumedėjęs augalas yra paprastoji pušis – pelkėse jos virsta įvairių ekologinių formų medeliais, kurių pavidalas labai skiriasi nuo augančių sausumoje.