Koks tai ežeras?

Seniai, seniai kur dabar tyvuliuoja vanduo buvo didelės lankos, kuriose žmonės ganė savo gyvulius. Vieną kartą piemenys ganydami atsigulė pailsėti. Naktį piemuo išgirdo keistą garsą: vidurį laukų cypsėjo pasiklydęs viščiukas. Keli piemenys nuėjo pažiūrėti ir pamatė viščiuką neramiai bėgiojantį po pievą. Viščiukas prakalbo žmogaus balsu:

- Bėkite visi iš čia, nes artėja didelė nelaimė!

Grįžę piemenys papasakojo kitiems ką matė. Vieni piemenys patikėjo žodžiais ir pradėjo gyvulius ginti kuo toliau nuo šios vietos, ant aukštų kalvų. Kiti nepaklausė ir toliau liko miegoti. Staiga iš po žemės pradėjo veržtis vanduo. Vanduo taip greitai veržėsi, kad apsėmė visas pievas ir visa kitą kas nespėjo pasitraukti. Ryte pabėgę piemenys pamatė didžiulį vandens telkinį, kurį žmonės praminė išgelbėjusio viščiuko vardu.

Kokia tai vieta?

Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą neturtingas valstietis susapnavo šv. Mergelę, kuri paliepusi pastatyti kryžių. Tačiau neturtingas valstietis neturėjo nei arklio, nei vežimo, nei medžio, nei kirvio. Po kurio laiko valstietis antrą kartą susapnavo Šv. Mergelę, kuri sakiusi, kad jis galintis pastatyti kryžių. Tik trečią kartą susapnavus Dievo Motiną, valstietis pasibėdavojo kaimynui, kuris ir ištiesė pagalbos ranką. Valstietis kartu su kaimynu nuvyko į mišką, nukirto ąžuolą ir netrukus buvo pastatytas kryžius. Dabar ši vieta žinoma dėl stebuklingo, gydančio vandens galių.

Koks tai akmuo?

Velnias užpyko ant Vištyčio, todėl nešė akmenį, norėdamas užmesti jį ant Vištyčio bažnyčios. Vėlią naktį velnias nešė akmenį, tačiau vidurnaktį sugiedojo gaidys ir velniui teko numesti akmenį. Kadangi Vištytis yra vadinamas akmenų kraštu, todėl norėdamas paženklinti akmenį, įspaudė savo pėdą, vadinamą Velnio pėda.

Apie kokį piliakalnį čia yra pasakojama?

Toje vietoje, kažkada buvęs didelis dvaras, priklausęs žiauriam ponui Kekeraičiui. Už mažiausią prasižengimą jis bausdavęs ir mažus, ir didelius. Ponas turėjęs tris dukteris iš kurių gražiausia buvo jauniausioji duktė Pilė. Patys turtingiausi jaunikaičiai neatsilaikydavę prieš stebuklingą jos grožį. Bet Pilė pamilusi paprastą pono Kekeraičio baudžiauninką Mindaugą. Tėvas, sužinojęs, kad jo gražuolė duktė Pilė pamilusi baudžiauninką, labai supykęs ir paliepęs mirtinai nuplakti Mindaugą ir palaidoti taip, kad nė žymės neliktų. Sužinojusi apie mylimojo mirtį, Pilė graudžiai pravirkusi ir išėjusi tamsią naktį kapo ieškoti. Atradusi nutarė jam amžiną kapą supilti. Dieną užsidariusi savo kambaryje verkdavusi, o naktį su prijuoste žemę nešusi ir ant kapo pylusi. Žmonės pradėję kalbėti, kad kapas stebuklingai auga. Pagaliau Pilė, supylusi aukštą kalną, iš didelio sielvarto mirė. Nuo to laiko kalną imta vadinti Pilės kalnu.