Užduotis

Nors savo išvaizda skiauterėtasis tritonas ir raudonpilvė kūmutė labai skiriasi, juos sieja vienas bendras bruožas: veisimosi metu jie įgyja ryškų margą odos raštą. Šis raštas padeda perspėti plėšrūnus – „Atsargiai, aš nuodingas!” Vėliau, sausumos stadijoje, šių varliagyvių spalvos tampa nebe tokios ryškios ir nuo plėšrūnų jie saugosi maskuodamiesi.

Kadangi skiauterietėji tritonai yra maži ir lėtai juda, gali pasirodyti kaip lengvas grobis plėšrūnams. Tačiau jie pasižymi ryškiomis spalvomis, įspėjančiomis, kad jie yra nuodingi ir nėra pageidautinas grobis. Kai prie tritono prisiartina sausumos plėšrūnai, jis išlenkia savo kūną, nuleidžia galvą, užmerkia akis, taip parodydamas ryškias kūno spalvas ir stengiasi prie plėšrūno kuo arčiau prikišti daugiausiai toksinų turinčias vietas.

Raudonpilvė kūmutė, priartėjus priešui, išsiriečia ir parodo šviesaus pilvo kraštus. Ji taip pat laiko savo galūnes pakėlusi aukštyn ir išlenkusi galvą. Raudonpilvė kūmutė išskiria toksinus iš savo odos ir taip ginasi. Toksinai taip pat apsaugo nuo bakterinių ir grybelinių infekcijų. Šie toksinai paprastai nekelia pavojaus žmonėms, tačiau po sąlyčio gali atsirasti odos bėrimų, o palietus akis gali sutrikti regėjimas.

Plėšrūnai, mintantys varliagyviais, yra: plėšrūs žinduoliai (pvz., lapės, ežiai, barsukai, kurmiai, usūriniai šunys), kai kurie plėšrūs paukščiai (paprastieji suopiai), gyvatės, stambops žuvys.